Tarptautinės vėžio tyrimų agentūros (IARC) duomenimis, 2050 metais pasaulyje bus nustatoma apie 35 mln. naujų vėžio atvejų. Pagrindiniai vėžio rizikos veiksniai yra lėtinės infekcijos, tabakas, alkoholis ir tam tikri mėsos produktai. Paveldimumas lemia tik nedidelę dalį atvejų. Taip teigia Nacionalinio vėžio instituto mokslinė sekretorė dr. Živilė Gudlevičienė.

Virusai ir bakterijos, didinantys vėžio riziką

Pasak dr. Ž. Gudlevičienės, infekcijos ląsteles veikia keliais būdais. Vienos jas pažeidžia tiesiogiai, kitos sutrikdo navikų slopiklių genų veiklą, o dar kitos sukelia lėtinį uždegimą. Ilgai trunkantis uždegimas, pavyzdžiui, sergant opiniu kolitu, skatina ląsteles nuolat dalytis, todėl didėja mutacijų tikimybė.

  • Žmogaus papilomos virusas (ŽPV) didina gimdos kaklelio vėžio riziką.
  • Hepatito B ir C virusai didina kepenų vėžio riziką.
  • Helicobacter pylori bakterija didina skrandžio vėžio riziką.
  • Epšteino-Baro virusas siejamas su limfomomis ir leukemijomis.
  • Žmogaus T limfocitų I ir II virusai endeminiuose regionuose sukelia leukemijas.

Mokslininkės teigimu, net gripo virusas gali paspartinti jau mutavusių genų veiklą, ir tai dažnai pasitaiko vaikų leukemijų atvejais. Žmonės, užsikrėtę ŽIV, dėl nusilpusio imuniteto ilgainiui suserga įvairiomis onkologinėmis ligomis. Šiuo metu intensyviai tiriama ir žarnyno mikrobiota. Mokslininkai siekia išsiaiškinti, ar storosios žarnos navikuose randamos bakterijos skatina vėžį, ar tik apsigyvena navike.

Kancerogenai maiste ir paveldimumo vaidmuo

IARC kancerogenus skirsto į grupes pagal įrodymų tvirtumą, o ne pagal pavojingumą. Todėl perdirbta mėsa ir tabakas patenka į tą pačią grupę, nors tabakas yra nepalyginamai pavojingesnis. Tabakas ir alkoholis priskiriami I grupei, t. y. įrodytiems kancerogenams. Raudona mėsa ir stipriai grilinta ar rūkyta mėsa priskiriamos IIA grupei, t. y. tikėtiniems kancerogenams. Leistinais kiekiais naudojami cheminiai maisto priedai vėžio rizikos reikšmingai nedidina, todėl svarbiausia yra tai, ką ir kiek žmogus valgo kasdien.

Paveldėti didelės rizikos genų pakitimai lemia tik apie 5–10 proc. visų vėžio atvejų. Geriausiai žinomos BRCA1 ir BRCA2 genų mutacijos, kurios didina krūties, kiaušidžių, prostatos ir kasos vėžio riziką. Paveldimumą verta įtarti, jei keli artimi giminaičiai sirgo tos pačios rūšies vėžiu, ypač jaunesni nei 50 metų, arba jei vienas žmogus sirgo keliomis vėžio rūšimis. Vaikai dėl suaugusiųjų vėžio genų paprastai netiriami, kol nesulaukia pilnametystės.

Ankstyva diagnostika reikšmingai pagerina išgyvenamumą. Pirmos stadijos krūties vėžiu sergančių pacienčių išgyvenamumas siekia beveik 100 proc., o nustačius ligą ketvirtoje stadijoje šansai išgyventi stipriai sumažėja. Pomirtiniai tyrimai rodo, kad maždaug trečdalis 70–80 metų vyrų turėjo nepasireiškusį prostatos vėžį, apie kurį niekada nežinojo.